ropienis

ropiẽnis sm. ppr. pl. (2) Dglš žr. ropienojas: Ropieniùs sugrūdi, duoną kepi – labai gardu Str. Ropieniùs džiovinom ir virėm LKKXIII22(Grv). Diedas paėmė ropes, o meškai tik ropiẽniai liko Grv.